AIŠKIAREGĖ

Įdomu palyginti senovės Egipto šventyklų energines vibracijas ir knygos AIŠKIAREGĖ, kuri irgi pripildyta intensyviomis energijomis, sąveiką. Išties radau tiek daug bendro, kad esu nustebusi.

Be abejo, Egipto faraonai naudojo ypatingas slaptas žinias, kurios buvo skirtos išrinktiesiems: magiški įrašai, subtilieji pasauliai, kūno perėjimas iš gyvenimo į mirtį ir virsmo etapai..

Oho..- daug ką rašiau knygoje, o dabar pajaučiau, atradau dar daug ką naujo..
Ele Soul. AIŠKIAREGĖ
🎯https://aiskiarege.lt/

KNYGOS AIŠKIAREGĖ ( Autorė Elė Soul ) APŽVALGA

Nedažnai man taip nutinka, tačiau paėmusi šią knygą į rankas, pajutau keistus virpesius, silpnomis srovelėmis vilnijančius mano kūnu. Juos lydėjo abejonių nekeliantis jausmas – lyg tuoj tuoj kažką svarbaus suprasčiau ar prisiminčiau. Reikšmingo, užmiršto, o gal laiku nepastebėto..

Panašius jausmus esu patyrusi žiūrėdama į senelio, kurio neteko pažinti, nuotrauką. Dar į savo pačios išmestą sužadėtuvių žiedą, kurį po aštuonių metų atradau žemėje, sodindama rožės krūmą.

Tokiomis akimirkomis rodosi, jog pats likimas beldžiasi į mano širdį, norėdamas kažką svarbaus priminti, stengdamasis atkreipti mano dėmesį į tai, ko nepastebiu ar kartais nenoriu žinoti.

Panašūs jausmai užvaldė rankose laikant knygą AIŠKIAREGĖ. Tiesa, tada skubėjau ją atsiversti, ranka perbraukti per švelnią nugarėlę, užmesti akį į pilkus, neaišku kodėl autorės išskirtus, puslapių dryželius.

Taip ši knyga pradėjo „pokalbį“ su manimi, dar jos neskaitant..

Dabar, kuomet žinau kiekvieną jos eilutę ir suprantu jos nešamą žinią skaitytojams, noriu pasidalinti savo pastebėjimais. Galbūt jie bus įdomus ir kitiems, kaip neabejoju, sužavės ir pati knyga AIŠKIAREGĖ.

Taip, tai yra romanas apie moterį – Aiškiaregę. Ji savo kabinete susitinka su pas ją atklystančiais, prašančiais pagalbos žmonėmis ir padeda jiems išgyti nuo paties gyvenimo jiems suteikto skausmo. Vieni jaučiasi pasimetę, kiti serga, treti nesupranta, kas su jais vyksta ir nori iš to išsivaduoti. Aiškiaregė sprendžia visas tas problemas ir padeda tiems žmonėms ne tik sveikti, tačiau ir suprasti, kur yra jų kančių priežastys. Tiesa, tai daro itin subtiliai, stengdamasi saugoti ir taip kenčiančias, daug išdavysčių patyrusias, širdis.

Siužetas įtraukia nuo pat pirmojo puslapio, kuomet stebime salėje susirinkusius ir kažko laukiančius žmones. Vėliau paaiškėja, kad jie atvyko į miestelio renginį, kur ir turi į susitikimą atvykti Aiškiaregė. Salėje pradeda vykti keisti dalykai ir nustebina autorės naudojamos jausmų reiškimo bei aprašymo priemonės. Skaitant viskas atrodo taip tikra ir gyva, kad galime knygos pasakojimą stebėti, lyg patys būtume kino salėje, o gal net realiame gyvenime, kur viską gyvai patirtume.

Salėje laukiantys žmonės išgyvena keistus jausmus, nors pats renginys dar neprasidėjęs. Tarp susirinkusių sušmėžuoja, o paskui dingsta moteris, kuri neįprastai elgiasi. Tiesa sakant, ji niekaip nesielgia, nes tiesiog stovi nieko nedarydama, nekalbėdama, nebendraudama ir net nusisukusi nuo kitų salėje laukiančių žmonių.

Tai, kas padeda reikštis ir vykti toje prisikimšusioje žmonių erdvėje, kelia intrigą ir daugybę klausimų. Vis dėl to, ieškodami atsakymų, daugelis nejučiomis įsiklauso į savo širdis ir išgirsta kai ką nuostabaus – savo pačių širdies plakimą…

Štai tokia romano siužeto pradžia kaip mat įtraukia skaitytoją į romano verpetą, skatina gilintis, sužinoti daugiau, suprasti tų visų žmonių reakcijas bei atrasti neįprasto elgesio priežastis. Lygiai taip pat ši knyga įtraukė ir mane, – čiupau ją visais pirštais, prisispaudžiau prie savęs ir nenorėjau paleisti, nors tam, kad galėčiau skaityti toliau, žūtbūt turėjau užbaigti keletą darbų..

Aiškiaregė veikia ypatingai. Knygoje rasime įdomių paaiškinimų, kaip ji dirba, kaip konsultuoja savo klientus, kaip gydo ir net atlieka egzorcizmo seansą. Nežinau ar teisingai pavadinau, bet manau, kad rašoma apie tai.

Abejingų nepalieka ir tiesiog užburia meilės istorija, kuri, vėlgi, vystosi labai netikėtai ir tikrai ne tarp tų personažų, kur manytume tai gali užsimegzti.

Skaitydami knygą palaipsniui po truputį imame pažinti Aiškiaregės pasaulį, kuri leidžia ją pamatyti ir kaip paprastą moterį, ir kaip galingą žynę ar profesionalią energijų specialistę. Ji irgi turi jausmus, nors su jais elgiasi neįprastai. Jaučia stipriau nei kiti, tad ir myli stipriau. Skaitydami knygą susiduriame su pačiai Aiškiaregei kylančia dilema, – ką daryti su žmogumi, jai transliuojančiu meilės jausmus? Ką daryti su savo širdimi, atliepiančia į tokias gilias jausmų variacijas?

Skaityti tikrai verta!

Pati žadu luktelėti pora savaičių, o po to naujai perskaityti kiekvieną knygos eilutę. Galbūt atrasiu naujų dalykų, galbūt iki tol subręsiu naujai Aiškiaregės „žiniai“, kurias ji išties perduoda šioje knygoje skaitytojams. Pirmąją jau gavau, ir pagaliau priėmiau savo gyvenime ilgai atidėliotą sprendimą..

Gero skaitymo. Įdomu bus sulaukti ir kitų skaitytojų atsiliepimų…

Man ši knyga lyg daina apie meilę, su kuria keliaujame per gyvenimą…

Egidija Sidorok

Kasdiena užgriūvančioje informacijos lavinoje norisi rasti ne vien tai, kas būtina, tačiau ir pasikrauti teigiamų emocijų bei rasti atsvarą vidiniam erzeliu ar stresui. Tokio poveikio bei galių galime ieškoti knygose, – juk nuo seno buvo pripažįstama knygų mums daroma įtaka. Italų dramaturgas Carlo Goldoni  (Karlas Goldonis) teigia, kad „Žmogus, turintis rankose vertingą knygą, niekada negali būti vienišas.“

Ar knyga gali padėti kenčiančiam žmogui?

Pasaulyje yra daugybė knygų, kurios išties geba padėti pasijusti geriau, tai tvirtina ir gydytojai psichologai. Skaitymo terapija arba  biblioterapija po truputį skinasi kelią kaip perspektyvi pagalbos kenčiančiam žmogui priemonė. Žymus socialinės krypties psichologas Robert Whitley, su grupe mokslininkų užsiimantis įvairių terapijų, padedančių atsistatyti pacientams po sunkų emocinių traumų, tyrimais,  savo straipsniuose  tvirtina, jog skaitymas ar terapija su knyga gali tapti priemone, skatinančia gyti nuo patirtų psichinių traumų (psychologytoday.com).

Panašiai teigia ir naujos, ką tik skaitytojus pasiekusios, knygos AIŠKIAREGĖ autorė Elė Soul, kuri sako, kad tikra knyga ne tik skatina gerumą ir moko atsigręžti į vertybes, padedančias susigražinti emocinį stabilumą ir sveikti, tačiau ir moko atjausti, bei kiekvieną pasirinkimą atlikti išlaikant savyje empatijos ir meilės kitam būsenas. Autorė Elė Sou – Eglė Gleščinskienė, jau yra skaitytojams pažįstama dėl didelį susidomėjimą keliančios, Alma littera išleistos knygos „Langas tarp pasaulių“. Ši moteris yra žinoma kaip mentorė, padedanti išgryninti ir, ieškančiam savo pašaukimo žmogui, auginti turimą potencialą.

Informacija mus ypač stipriai veikia, tad svarbu atkreipti dėmesį į keletą dalykų, kurie padeda atpažinti mums daromą poveikį, dar prieš jam įsitvirtinant mumyse.

Bet koks tekstas turi savo ypatumus. Labai svarbi yra knygos, kurią imame skaityti, siužeto pateikimo forma. Jei norime vidinę pusiausvyrą bei darną kuriančio poveikio, o būtent tokios ir yra terapinės knygos, svarbi tampa  pati minčių dėstymo forma arba autorės kalba. Ji minimoje knygoje AIŠKIAREGĖ – ypatinga. Kalbininkė  Rūta Švedienė, šios knygos redaktorė, tvirtina, jog:  „Autorė gerai rašo kalbos taisyklingumo ir stiliaus prasme. Daug dėmesio skirta ne tik turiniui, bet ir sakinių grožiui.  Įvykiai, mintys, jausmai, įžvalgos  − viskas labai atidu ir pagarbu. Galima nujausti, kad Eglė tiek pat dėmesio skiria ir pas ją ateinančiam žmogui. Jaučiama pagarba ir įsiklausymas, įsižiūrėjimas, jaučiama meilė viskam, ką ji daro. Knyga truputį mįslinga, truputį paslaptinga, truputį ir meditacinė, nes įvykiai plaukte sau ramiai plaukia lyg upe, o gražūs sakiniai suverti lyg karoliukai.”

Informacija gali tapti terapine forma jeigu, joje yra grožis. Menas netaps gydančiu, jeigu kalbės ir ves mus link kančios, smurto ar naujų dvasinių kančių.  

Susidomėjimas biblioterapija arba nauja terapijos forma auga, skaitytojai gręžiasi ir ieško kūriniuose gilių žmogiškųjų vertybių. Būtent tos besiskleidžiančios ir vienokiu ar kitokiu būdu kūrinio siužete iškylančios vertybės, gydo sužeistas širdis, gražina viltį ir vėl mus skatina svajoti. Knygos AIŠKIAEGĖ autorė teigia, kad svarbiausia – rasti veiksmingą būdą, kaip dėmesį nuo savo paties problemų perkelti į kitką, t.y. jį pakeisti atjauta ir rūpesčiu kitu žmogumi. Jei tik tai pavyksta, emociškai sužeista širdis sveiksta. „Darydami gerą kitam, išties tuo pačiu gerumu apdovanojame save. Tai pati didžiausia ir pati vertingiausia paslaptis, siekiant emocinio stabilumo ir geros savijautos..“ – teigia autorė Elė Soul.

Ar tikrai atrandame puikią autorę ir knygą AIŠKIAREGĖ, gydančią „sužeistas“ širdis?

Įdomu yra tai, jog kūrinio AIŠKIAREGĖ siužeto ypatumus ar knygoje veikiančių personažų savybes, galime sužinoti dar prieš imdami romaną į rankas (aprašymus randame svetainėje https://aiskiarege.lt/), tad atrodo, jog terapija prasideda dar prieš atsiverčiant knygą.

„Pateikti  savo mintį knygoje taip, kad ji paliestų skaitytojo širdį gydančia energija – yra didis menas..“ – teigia autorė Elė Soul ir užsimena, jog pati yra baigusi daugybę studijų susijusių su informacijos poveikiu žmogui. Tik įsisąmoninę ir pažinę šį procesą, galime savo kalboje rinktis teisingus žodžius bei jų pateikimo būdus, tikėdamiesi terapinio, sunkias emocijas palengvinančio, poveikio.

Ši knyga nenuvils svajotojų, meno kūriniuose ieškančių gėrio ir grožio. Galima sakyti, kad kone visas romanas parašytas ypatinga meditacine ar meilės kalba. Tad pats pateikimas, prisilietimas prie skaitytojo yra ypač švelnus ir tausojantis. Be abejo, sekdami užuominas, galime personažų istorijose rasti atsakymus į savo paties aktualius būties klausimus. Pasiektas aiškumas, bręstantis sprendimas ir ramybė- tikrai ypač svarbios emociniam sveikimui savybės…

Ar ši knyga gali tapti pagalbos priemone įsisukusiam į emocijų verpetą žmogui? Atsakymus į šiuos klausimus turės rasti patys skaitytojai…

 

Informaciją parengė Lietuvos laisvalaikio literatūros lyga

Šaltinis BNS Spaudos centras

Nėra lengva apibūdinti Elės Soul knygos „Aiškiaregė“ žanrą, tai ir romanas, ir vadovas po subtiliųjų energijų pasaulį, ir profesinės bioenergetikės įžvalgos vienu metu. Skanus kokteilis, kurio nesinori liautis siurbčiojus, kuris sužadina apetitą nuo pirmųjų gurkšnių.

„Visa, kas čia aprašoma, yra tikra, bet labai trapu: kai tik manysi užčiuopęs giją, tikrumas netruks išsisklaidyti“, – intriguoja autorė, ir išties, tas tikrumo pojūtis, lydintis pasakojimą, kelia visai kitas emocijas, nei skaitytum literatūrinį pramaną. Vietomis gali pajusti oda nuvilnijantį šiurpuliuką, vietomis – pagauti save išsižiojusį iš nuostabos arba sutrikusį, mėginantį suvokti, perprasti naują informaciją.

Šia prasme „Aiškiaregę“ galima drąsiai įvardyti dvasinio augimo romanu, juk viskas, kas plečia mūsų sąmonę, žinias, kas didina išmanymą, augina mus. Tad skaityti šį kūrinį geriausia susitelkus, atvertu protu ir širdimi. Paruoškite dirvą ir leiskite išminties krislams kristi į ją. Leiskitės išprovokuojami pasigilinti į save. Išgirskite galbūt ilgai ieškotą atsakymą. Pavyzdžiui, kodėl neišlipame iš kančių ir nesėkmių karuselės: „Kartais bijome mokytis ir bėgame nuo per daug gerų pamokų, vedančių į iki šiol neišspręstų problemų mazgą. Bijodami vis labiau tolstame nuo sprendimo ir vis daugiau visokių ribojančių, stabdančių energijų įsileidžiame į save. Taip sergstime savo sužeistą ir kenčiančią sielą nuo galimų kančių, kartu užverdami ir pasveikimo kelią.“

Senųjų energijų pasaulyje aiškiaregystės dovaną turintys žmonės dažniausiai būdavo mistifikuojami: jų išvaizda, gyvenimo būdas, gebėjimai. Tačiau dabar, kai akivaizdžiai kuriasi naujas, aukštų vibracijų pasaulis, jautrių aukštesnėms energijoms, gebančių „dirbti“ su jomis žmonių vis daugės. Tokia ir pagrindinė herojė – aiškiaregė: niekuo neišsiskirianti moteris: ji mėgsta dailias sukneles, gerą maistą, vairuoja automobilį, kasdien keliauja į darbą – į seansus su savo klientais, gydo, sprendžia jų problemas, svajoja, trokšta meilės, daro svarbius sprendimus ir pasirinkimus, abejoja, klysta, nusivilia.

Ji toks pat žmogus, kaip ir mes visi. Tik girdi daugiau, mato plačiau ir jaučia giliau. „Esu tik tarpininkė: kviečiu reikalingą energiją, o visą darbą padaro ji. Aš tik prisiliečiu prie sergančiojo, perduodu tai energijai prašymus, priimu jos jėgą ir galią, stengiuosi ją priderinti prie pagalbos prašančio žmogaus. Dirbu lyg koks transformatorius, svirtelėmis reguliuojantis bangas: čia ryškiau, čia silpniau. Derinu pažeistų žmogaus organų ir ateinančios energijos dažnius, kol jie sueina į rezonansą. O rezonansas − tai puikūs rezultatai: sveikimas, organų atsistatymas, grįžimas prie reikiamo darbo režimo. Rezonansas čia − šventas dalykas, stebuklas, kuris įvyksta jį pasiekus“, – rašo autorė.

Skaitytojas taps ne vieno stebuklo liudininku: toji galimybė pasisukinėti bioenergetiko darbo virtuvėje išties labai įtraukianti, patenkinanti smalsumą. Tarsi aukso siūlas kūrinio audinyje subtiliai įausta ir meilės tema. Kokia, kieno ir kam, telieka intriga – skaitykite, ir sužinosite…

Ernesta Rilienė, knygų redaktorė