Anapus tai ten, kur mūsų nėra?

Ar kada nors susimąstėte, jog šiapus ir anapus tai mūsų proto „žaidimas“. Mes norime atskirti pasaulius arba nubrėžti ribą, ligi kurios įvykius ir žmones jungiančius ryšius mūsų protas bei galiojantys fizikiniai dėsniai geba paaiškinti. Už tariamos ribos to padaryti neina.

Ilgus metus studijavau informacinius, žmones vieną su kitu siejančius, ryšius. Esu informacinių technologijų specialistė, tad darbas su informacija man artimas, o žmones jungianti socialinė aplinka bei įvairūs individų bendravimo modeliai ir informacijos dalijimosi būdai, gali padėti atskleisti daugybę mūsų pasąmonėje slypinčių programų. 

Anapus – tai ten, kur mūsų nėra?

Mes dažnai nuvertiname savo jutimines galimybes arba per daug pasikliaujame vien racionalaus proto išvadomis – to dėka atmetame dalykus, kurių protas paaiškinti negali. Jeigu taip lengvai galėtume viską paneigti kasdieniame gyvenime, nuo savęs turėtume atskirti ir savo jausmus, sapnus ar nuojautas, kurių dėka juntame kitą žmogų, esantį toli, jaučiame, jeigu jam kas nors blogo nutinka, žinome, jeigu jam negera ar gręsia pavojus. Sapnai su racionaliu protu retsykiais irgi nesutaria, ypač jeigu juose patiriame dalykus, kurie dar nėra nutikę, taip įsibraudami į mistišką ateities pasaulį. Kartais sapnuose gauname žinutes apie mums svarbius įvykius, o prabudę, suprantame, jog ką tik gavome atsakymą į labai rūpimą klausimą.

Tai kas gi veikia ten anapus, kas mums siunčia atsakymus? Kas perspėja dėl artimųjų bėdų?

Apie tai rašau savo knygose, – keletu sakinių neina paaiškinti šių informacinių grandžių arba žmones jungiančių ryšių veikimo principo. Paskutinės dvi mano knygos, romanai „Aiškiaregė“ ir „Mirties laikas arba 8 minutės“ yra ne vien įdomios istorijos, tačiau ir būtent tokiais paaiškinimais pripildytos knygos. Jose dalinuosi savo tyrinėjimų atradimais, pasakoju apie žmones jungiančius saitus ir galimą informacijos perdavimą per šias neregimas, bet aktyviai veikiančias grandis.

Lygiai tokie pat ryšiai gali mus jungti ir su išėjusiais arba tais, kuriuos išlydėjome anapus. Ir tai ypatingos žmones jungiančios gijos, nes kerta ribą, skiriančią gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. Kerta mūsų sąmonės ir pasąmonės pasaulius, o taip pat yra įtakojamos jų ypatumų. Pasąmonės pasaulyje ryškiausiai veikia vaizdinių kalba, tad šiomis gijomis sklindanti informacija kinta į vaizdinius, kuriuos mūsų pasąmonė bando „pritempti“ prie pažįstamų formų ir vaizdų, tapatina su žmonėmis, kurių prisiminimai yra saugomi atmintyje.

Pasąmonė perduoda informaciją vaizdinių kalba

Taip gaunama algoritmo seka, galinti bent dalinai paaiškinti mirusiųjų arba išėjusiųjų žmonių poveikį. Kad buvę įprasti ryšiai su išeinančiais nutrūktų, po artimųjų mirties atliekame svarbius ritualus, turinčius padėti mums atsisveikinti ir įsisąmoninti įvykusį pasikeitimą.

Šie ritualai – tai ir žinutės mūsų pasąmonei apie tai, kad reikia perrašyti informaciją, kad įvyko kai kas labai svarbaus ir nuo šiol daug kas vyks kitaip, o to svarbaus žmogaus šalia mūsų jau nebebus. Tokie ritualai tai ir šarvojimo bei laidojimo apeigos, šventos mišios, maldos, budėjimai ir pan. Jie, gedinčio žmogaus, gali būti atliekami ir savarankiškai sugalvojant asmeninius ritualus, padedančius atsisveikinti ir priimti įvykusius pasikeitimus: tai mirusiojo daiktų atidavimas, namų ar kambarių remontas, daiktų perkraustymas, žvakučių deginimas ir įvairios praktikos padedančios atsisveikinti ir nutraukti informacinius ryšius su išėjusiuoju.

Vis dėl to laiku nenutrūkusio, nesuirusio ryšio su artimu ar mylimu žmogumi, poveikis gali būti labai stiprus ir kartais net žalojantis. Taip nutinka, jeigu žmogus kankinamas širdgėlos, išėjus artimam žmogui, pats praranda motyvaciją gyventi, nebesirūpina savimi, tapatinasi su išėjusiuoju, nuolat apie tai galvoja ir savo pasąmonei perduoda neteisingus signalus,- ne apie tai, kad žmogus mirė ir jo nebėra, o  – kad jis yra kažkur šalia.

Mūsų pasąmonė saugo daugybę paslapčių, pasak mokslininkų egzistuoja kolektyvinis žmonių atminties laukas arba kolektyvinė pasąmonė, apie jį pirmasis prabilo analitinės psichologijos įkūrėjas Karlas Gustavas Jungas. Šiame atminties lauke saugoma visų žmonių informacija ir netgi tai, ką išgyvena išeinantieji iš šio pasaulio žmonės. Galbūt ir žinios apie tai, kas vyksta po mirties, kur keliauja išėjusieji, kaip vyksta virsmas ir pan.

Nenorint priimti mirties fakto ir emociškai paleisti mirusiojo, savo dėmesį nuolat sutelkiant į tą buvusį žmogų, ten yra nukreipiamas mūsų sąmonės srautas, tad tai stiprinama dėmesio energija. Vietoje to, kad likusi tarp gyvojo ir mirusiojo jungtis nutrūktų, ji auginama dėmesiu ir pradeda žmogų klaidinti, transliuodama prieštaringus pasąmonės vaizdinius ir jų sąlygojamus potyrius.

Ar mūsų pasąmonė bendrauja su mumis vietoje to išėjusio žmogaus? Ar ji mums perduoda žinutes? Kaip egzistuoja jungtis su išėjusiuoju ir kuo tai nepalanku likusiam šiame pasaulyje žmogui?

Manau į šį klausimą atsakys romanas „Mirties laikas arba 8 minutės“. Tai įdomi istorija apie jauną moterį Donatą kankinantį ryšį su mirusia mama. Porą metų niekaip neatsikratydama kankinančio ir ją persekiojančio mirusios mamos jausmo, moteris yra išsekusi, nebeturi gyvybinių jėgų ne tik užsiimti įprasta veikla, tačiau jau ir gyventi. Ji išgyvena košmarus, ir patiria, ką reiškia tamsos pasaulio įtaka, sukilusios kankinančios pasąmonės programos bei kova su nepažįstamomis jėgomis.

Šioje knygoje Donata ieško pagalbos ir pas aiškiaregę, kuri būdama ypač jautri, geba užčiupti, regėti ir iškelti į paviršių ne tik kankinančias moters pasąmonės programas, bet, lyg puiki detektyvė, išnarplioja itin stipraus ryšio su mirusiąja priežastis.

Mus visus jungia informaciniai ryšiai

Žmones jungiantys informaciniai ryšiai nėra tokie nekalti kaip įsivaizduojame. Šiais ryšiais mes galime gauti tiek pozityvios informacijos „užtaisą“ arba įkvėpimą, palaikymą ir taip išlikti stiprūs, arba galime patirti neigiamą įtaką, kuomet nesugebame susitelkti, pasiduodama varginančioms emocijoms, prarandame energiją ir esame kankinami košmarų.

Manau kiekvienas siekiame stabilumo ir ypač svarbi yra emocinė pusiausvyra, tad savo knygose su personažais leidžiuosi ne tik į įtraukiančių įvykių labirintą, tačiau ir stengiuosi įterpti užuominas skaitytojams, kaip pastebėti juos pačius varginančius ryšius, atnešančius nemalonius išgyvenimus ir patirtis.

Jau dabar esu nustebusi, nes vos  tik romanui „Mirties laikas arba 8 minutės“ pasirodžius knygų prekybos vietose, patys pirmieji skaitytojų komentarai buvo „…ar bus tęsinys?“, „..džiaugiuosi, kad rašote šia tema..“, „…man labai reikėjo šitos knygos“. Autoriaus tikslas ir yra nešti svarbią žinią skaitytojams, padėti jiems pamatyti šviesą net sudėtingiausiose situacijose ir gauti palaikymą. Manau ši knyga tai padės pasiekti, tad linkiu skaityti šį romaną ir visuomet laukiu atsiliepimų…

Elė Soul

Autorės knygas galite įsigyti čia…